Pirmojoje straipsnio dalyje aiškinomės, kokiu būdu organizuoti viešąjį pirkimą, kad dauguma gamintojų būtų atsijoti dar nepriėjus iki troleibusų charakteristikų nagrinėjimo. Išsiaiškinome, kad pagrindiniai būdai yra šie:
- numatyti itin didelius minimalius gamintojo finansinius pajėgumus bei itin didelių sandorių turėjimą nurodytu laikotarpiu – kažkodėl neeliminuojant bėginio transporto (tramvajų), tačiau eliminuojant kitų rūšių miesto VT priemones;
- pirkimą paskelbti ir įvykdyti kuo skubiau ir tuo metu, kuomet dalis gamintojų apie jį gal net nesužinos;
- techninę dokumentaciją pateikti tik lietuvių kalba (ar šveicarams, ar belgams, ar ukrainiečiams, neturintiems Lietuvoje savo atstovo, per trumpą laiką tektų ne tik rasti vertėjus, bet ir pateikti visus dokumentus lietuvių kalba).
Lietuvoje kažkodėl nematoma problemos, kuomet dalyvauja vos vienintelis tiekėjas (ar itin glaudžiai vienas su kitu susiję du tiekėjai), nors tą prekę gamina ir gali pasiūlyti bent 10 gamintojų (žiūrint vien į artimiausias šalis). Toks požiūris yra ne visur – pvz., 2013 m. Slovakijos sostinėje Bratislavoje 80-ties naujų troleibusų pirkimo konkursas buvo paskelbtas pakartotinai, kadangi pirmuoju bandymu paraišką dalyvauti pateikė vos vienas dalyvis.
Bet gal nėra dėl ko pergyventi, nes ketinama pirkti troleibusus, kuriuose įdiegtos jeigu ne pačios moderniausios, bet bent jau ne 20-30 metų senumo inovacijos? Ir gal bent čia jau tikrai nei vienas gamintojas neatkris, jeigu praėjo ankstesnėje dalyje išvardintą kliūčių ruožą?
Nieko panašaus. Nors už troleibusus ketinama mokėti itin brangiai, reikalaujama tik tokių žaisliukų, kurie nieko bendra su šiuolaikinėmis troleibusų galimybėmis neturi. Galbūt rašiusieji pirkimo sąlygas apie šiuolaikinių troleibusų (ir apskritai viešojo transporto priemonių) galimybes nieko nežino? O galbūt žino, bet sąmoningai siekia nupirkti kuo primityvesnius troleibusus, kad ir vėl galėtų paniekinamai kaltinti „štai, nauji troleibusai, o tokie netikę, matote, neveltui sakiau, kad dyzeliniai autobusai miestui daug geresnis sprendimas“.
Dar daugiau – ketinama mokėti ne už geresnį troleibusą, o už, pvz., mėnesiu-kitu greitesnį jo pristatymą. Kaip bus parašyta žemiau, netgi nevykdant pirkimo paknopstomis, būtų suspėta įgyvendinti finansavimo gauti ES struktūrinių fondų paramą sąlygas. Kas svarbiau – ar troleibusų galimybės ir jų kokybė, ar troleibusų pristatymas keliomis savaitėmis anksčiau? Pažadėsi pagaminti paskubomis – tapsi laimėtoju, pasiūlysi geresnę komplektaciją – pralaimėsi.
Na ir taip, kai kurių gamintojų troleibusai techninių specifikacijų dėka taip pat automatiškai eliminuojami – nors pvz. vieno iš gamintojų produkcija puikiausiai tinka ne viename Čekijos, Slovakijos mieste.
Taigi peržvelkime, kas pagal šias sąlygas turėtų būti ir ko neturėtų būti naujuosiuose troleibusuose. Dar sykį atsidarykime troleibusų pirkimo sąlygas ir panagrinėkime jų VIII skyrių „Pasiūlymų nagrinėjimas ir pasiūlymų atmetimo priežastys“ (15 – 22 psl.) bei 1-ąjį priedą „Techninė specifikacija“ (26 – 42 psl.).
Pokyčiai pirkimo sąlygose
Šioje vietoje verta dar sykį apsilankyti viešojo pirkimo puslapyje ir pasidomėti, o gal kas pasikeitė į gera, galbūt palengvinti reikalavimai tiekėjams, galbūt pratęstas paraiškų pateikimo laikas, galbūt patobulintos techninės specifikacijos?
Deja. 2017-08-03 atsirado dar vienas privalomas užpildyti priedas – 18 puslapių apimties lentelė „Prekių atitikimas privalomiems techninės specifikacijos reikalavimams“. Šioje lentelėje iš esmės neprašoma jokios naujos informacijos, tačiau norinčiam dalyvauti pirkime dalyviui jos užpildymas atims tikrai nemažai laiko.
Turbūt neatsitiktinai vienas iš pirkimo dalyvių paprašė pateikti šį priedą ir anglų kalba – kokį gavo atsakymą, nuspėti nesunku (šalia matote šio rašto kopiją).
Tiesa, du pakeitimai pirkimo sąlygose visgi buvo padaryti. Vienu pakeitimu leidžiama, kad troleibusuose būtų įrengti ne du, bet vienas stogo liukas. Antruoju pakeitimu pataisyta korektūros klaida lentelėje, nurodančioje, kaip bus vertinamas troleibusų pristatymo terminas.
Vertinimų formulės: greitesnis pristatymas gali būti vertas net 4 balų, o avarinė autonominė rida – vos 2
Dokumente pirmiausia išvardinamos ne techninės charakteristikos, bet pasiūlymų vertinimo kriterijai, jų skaičiavimo formulės – visa tai išdėstyta 6 puslapiuose.
„Stambiausi“ kriterijai, vertinant ekonominį naudingumą (kurių bendra suma gali siekti iki 100 balų) yra šie:
- kaina (iki 60 balų),
- garantija (iki 12 balų),
- pristatymo terminas (iki 4 balų),
- avarinės autonominės eigos galimybė (iki 2 balų),
- techninis aptarnavimas ir priežiūra (net iki 10 balų),
- transporto priemonių techninio aptarnavimo ir garantinio remonto galimybė garantijų Transporto priemonėms laikotarpiu (iki 4 balų),
- transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio poveikis energetikai ir aplinkai (net iki 8 balų).
Didžiausias balas skiriamas kainai – tai logiškas sprendimas. Visgi jeigu visus konkurso reikalavimus patenkintų ir dalyvautų du gamintojai, o vienas iš jų pasiūlytų net 30% mažesnę negu kitas kainą – jis gali pralaimėti, jeigu konkurentas gautų žymiai daugiau balų pagal kitus kriterijus.
Maksimalus numatytas pristatymo terminas pagal pirkimo sąlygas – 330 kalendorinių dienų po sutarties pasirašymo. Taigi, pvz., pasirašius sutartį su laimėtoju 2017-10-10, visi troleibusai turėtų būti pristatyti ne vėliau kaip 2018-09-05. Net jeigu pirkimas užsitęstų ir sutartis su laimėtoju būtų pasirašyta tik kitąmet, pvz., 2018-01-02, visi troleibusai privalėtų būti pristatyti ne vėliau negu 2018-11-28 (taigi, vis tiek anksčiau, negu įvyks rinkimai). Pristatymo sąlygos išskirtos į dvi dalis – įsipareigojusiam pristatyti troleibusus per trumpesnį negu 200 dienų laikotarpį būtų skiriama net iki 4 papildomų balų. Kiek verta avarinė autonominė rida visuose troleibusuose? Pasirodo, ji tėra verta troleibusų pristatymo 31 diena greičiau – už troleibusų pristatymą per 231 – 270 dienų būtų skirta iki 2 balų…
Net 10 balų gali būti skiriama už kriterijų, pavadintą „techninis aptarnavimas ir priežiūra“. O čia yra bent keletas įdomių dalykų. Vienas jų – kažkodėl nurodoma, kad per 3 metus troleibusai nuvažiuos net 300 tūkst. km. Žinant tai, kad šiuo metu vilniečius veža ir troleibusai, pagaminti 1986 m., galima daryti prielaidą, kad jų rida – net iki 3 mln. km? Kaip matote iš šalia pateikiamo dokumento fragmento, gamintojas privalo nurodyti, kokius darbus per 3 metus/nuvažiuojant 300 tūkst. km reikėtų atlikti, kiek kainuotų tam reikiamos detalės, kiek laiko laiko tai užtruktų ir reikalaujama pateikti šios informacijos įrodymus. Jeigu tokių įrodymų gamintojas neturi – 0 balų. Visgi kaip viskas turėtų būti siekiant realaus gamintojų konkuravimo ir norint gauti gerą produktą? Turėtų būti nurodomas techninės priežiūros sąrašas, detalių ir kt. kainos ne tik garantiniam laikotarpiui, o bent 10 – 15 metų, tokiu būdu parodant visą techninės priežiūros 10 (ar 15) metų kainą. Tik tokiu atveju pirkėjas žinos, ką ir už kiek perka. Dabar nutinka taip, kad kai kurie gamintojai į savo autobusus ar troleibusus montuoja pigiausias tuo metu rinkoje surastas detales, jos nuolat keičiasi, ir net po 5 metų rasti detalę pagal jos kodą rasti tampa neįmanoma misija. Itin didelės problemos su tokių gamintojų pasirinkta elektronika, kuomet bandoma ieškoti detalių po 10 metų – o juk elektronikos šiais laikais prifarširuoti ne tik troleibusai, bet ir autobusai…
Dar vienas kriterijus – transporto priemonių techninio aptarnavimo ir garantinio remonto galimybė garantijų Transporto priemonėms laikotarpiu – pirmiausia įdomus tuo, kad kažkodėl numatyta galimybė atlikti techninį aptarnavimą ir garantinį remontą ne Vilniaus mieste (iki 350 km atstumu) – tiesa, už tokį variantą būtų skiriama 0 balų. Kodėl apskritai numatyta tokia keista galimybė? Tiekėjas įgauna rimtą svertą užlaužti pirkėjui rankas: tarkim, jis nusprendžia nepatikėti serviso VVT ar kitam servisui Vilniuje, sakydamas – pagal sąlygas aptarnavimas bus vykdomas, pavyzdžiu, Rygoje (kuri kaip tik telpa į tokį atstumą ir kur yra vieno gamintojo servisas), būkite malonūs, pristatykite nurodytu adresu sugedusius troleibusus – ir kas bus tada? Tūkstančiai eurų išleisti transportavimui, neįtikėtinai prailgstantis remonto laikas. Iš to, kad ši sąlyga yra visiškai nenaudinga pirkėjui, galima spėti, kad ji pirkimo sąlygose atsirado vieno gamintojo iniciatyva – kas galėtų paneigti, kad siekiant kuo mažiausios gamybos savikainos, troleibusams bus pasirenkamos kuo pigiausios detalės, o kilus pirkėjo pretenzijoms, jam bus bakstelėta pirštu, kuo tos pretenzijos gresia.
Diskutuotinas sprendimas skirtingai vertinti tai, ar garantinis remontas būtų atliekamas paties VVT, ar tiekėjo įgaliotame servise Vilniaus mieste – antrasis variantas gauna perpus mažiau balų. Kodėl? Taip, pirmuoju atveju VVT meistrai įgytų patirties remontuodami naujus troleibusus garantiniu laikotarpiu, tačiau, iš kitos pusės, jeigu garantinis remontas būtų atliekamas įgaliotame servise, jie turėtų daugiau laiko tvarkyti šiuo metu eksploatuojamus senuosius troleibusus.
Paskutinis kriterijus – už jį skiriama net iki 10 balų – „transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio poveikis energetikai ir aplinkai“, arba, kalbant paprasčiau, kiek troleibusas vartoja elektros energijos 1 km nuvažiuoti. Nė vienas gamintojas nesiūlys troleibusų su tiristoriais, tad daugumos gamintojų elektros energijos sąnaudos turėtų būti panašios. Juo labiau, kokia metodika bus remiamasi vertinant energijos sąnaudas 1 km? Ar užteks tiekėjo pažymos, kurios niekas nepatikrins? Šiuo atveju, sunku suprasti, kodėl šiam kriterijui skiriama net 10 balų.
Šio sudėtingo skyriaus pabaigai – desertas: spėkite, koks yra įdomiausias argumentas, dėl kurio pasiūlymas gali būti atmestas? „Neįprastai maža“ kaina. Kokia kaina gali būti įprasta, o kokia – ne, dokumente nerašoma.
Autonominės eigos nebus. Net ir „avarinės“
Nagrinėdami kriterijus, sąmoningai praleidome vieną jų – autonominę eigą, kadangi apie tai verta parašyti atskirai.
Kitaip negu projekte, čia jau aiškiai įvardinta, kad pilnavertės autonominės eigos troleibusams nereikia apskritai. Gamintojas gali įrengti avarinę autonominę eigą (analogišką esančiai „Amber“ troleibusuose, kuomet troleibusas gali važiuoti tik trumpą atstumą ir mažesniu negu 10 km/h greičiu) ir už tai – už minimalų apskritai įmanomą atstumą, 500m (net ne 1000m, kaip pvz. Kijeve) gauti vos 2 papildomus balus. Verta pastebėti, kad projekte už autonominę eigą buvo numatyti 4 balai – bet paskelbtame pirkime teliko vos vargani 2.
Kam gi reikalinga ta autonominė eiga? Visi žinome, kad būna įvairių situacijų (eismo įvykių, šventinių renginių), kuomet eismas arba nukreipiamas priešinga kelio puse, arba apskritai gretima gatve. Kas tuomet nutinka nešiuolaikiniam troleibusui? Jis negali važiuoti. Šiuolaikiniam troleibusui tai nėra kliūtis – esant avarijai ar nesant kontaktinio tinklo (toliau – KT), vairuotojas paspaudžia mygtuką, „ūsai“ nusileidžia žemyn, ir troleibusas toliau keliauja naudodamas pagalbinį energijos šaltinį, kol, vėl sugrįžęs prie KT, iš naujo prie jo pasijungia (arba rankiniu, arba automatiniu būdu). Štai kaip atrodo pasijungimas prie KT automatiniu būdu (žiūrėti nuo 0:47):
Čia matome, kaip veikia pilnai automatiniai „ūsai“ (srovės nuėmėjai). Jie būna 3 tipų: įprastiniai (tokie, kaip senuosiuose Škoda 14Tr troleibusuose, kur vairuotojas ir nuleisti žemyn, ir pakelti aukštyn turi rankiniu būdu); pusiau automatiniai (nuleidimas žemyn valdomas iš vairuotojo kabinos, pakėlimas aukštyn rankiniu būdu); automatiniai (ir nuleidimas, ir pakėlimas gali būti valdomi iš vairuotojo kabinos). Be abejo, šiuolaikiniai srovės nuėmėjai būna pagaminti iš skirtingų medžiagų, tam, kad būtų mažesnė atsijungimo nuo KT tikimybė – būna kiek kitokios formos (viršuje palenkti tam tikru kampu), taip pat naudojamos modernesnės srovės nuėmėjų galvutės (vėlgi, kad būtų patikimesnis sukibimas su KT ir tuo pačiu kad būtų galima važiuoti didesniu greičiu). Spėkite, kokio tipo srovės nuėmėjų pageidauja Vilniaus m. savivaldybė? Nesuvokiama, kaip šiais laikais galima siekti, kad srovės nuėmėjai nebūtų bent pusiau automatiniai: turi būti galimybė iš vairuotojo kabinos saugiai nuleisti srovės imtuvus žemyn ir srovės nuėmėjui(-ams) netikėtai atsijungus nuo kontaktinio tinklo, ir tuomet, kai yra prisijungta prie kontaktinio tinklo, tačiau norima važiuoti naudojant baterijose sukauptą energiją.
Ar avarinė autonominė eiga yra tokia brangi, kad ji tėra ne kaip būtina sąlyga, o kaip galimybė? Kodėl nereikalaujama privalomos bent avarinės autonominės eigos (ir bent ne mažesniam negu 1000m atstumui)? Kodėl nenumatyti papildomi balai (žinoma, ne 2, o 5 – 7) už pilnavertės autonominės eigos (kuri leistų nuvažiuoti bent 3-5km ne mažesniu negu 40km/h greičiu, su keleiviais) galimybę? Atsakymai paprasti: ne, avarinė autonominė eiga nėra brangi, ji troleibuso kainą tepadidintų keliais tūkst. eurų, tačiau bent jau eismo įvykių atveju neleistų eilinės kaltinimo bangos „štai nauji troleibusai, bet vis tiek stovi eilėje ir negali eismo įvykio vietos apvažiuoti“.
Pilnavertė autonominė eiga troleibuso kainą padidintų jau labiau, tačiau tai sudaro galimybes, esant poreikiui, daug lanksčiau keisti troleibusų maršrutus. Troleibusas su 10-20 km autonominės eigos galimybe yra žymiai pranašesnė transporto priemonė už elektrinį autobusą, nes jam nereikia brangių įkrovimo stotelių, jam reikia gerokai mažiau baterijų, jos įkraunamos troleibusui važiuojant.
Tokius troleibusus šiuo metu gamina praktiškai visi gamintojai, tai jau yra standartas. Štai pvz. šį mėnesį Ukrainos mieste Dnipre buvo atidarytas naujas troleibusų maršrutas, kuriuo važiuoja troleibusai Дніпро Т203 (troleibusų Amber analogas), turintys ne mažesnę negu 15 km autonominę eigą:
Čia, beje, rašiusieji pirkimo sąlygas taip pat padarė bent dvi klaidas: pirma, salone nėra kondicionieriaus (o esant itin dideliam keleivių srautui tai yra problema), antra, buvo užsakyti paprasčiausio tipo srovės nuėmėjai, o ne pusiau automatiniai ar pilnai automatiniai. troleibusas.lt turima informacija, troleibusų Дніпро gamintojas visas šias sąlygas būtų galėjęs įvykdyti.
Taigi, gal toks ir yra užsakovų iš Vilniaus m. savivaldybės tikslas – kad troleibusai būtų kuo primityvesni, kad neturėtų jokių šiuolaikinio troleibuso galimybių (o jų kaina didinama tik reikalaujant reklamas transliuojančių ekranų, USB įkrovimo lizdų ir pan. žaisliukų )? Tiesa, perkant troleibusus su pilnaverte autonomine rida, reikia žinoti, ko tiksliai miestui reikia – pvz., nupirkus troleibusus su per didele autonomine rida bus permokėta už neišnaudojamas galimybes. Bet gal Vilniaus transporto specialistai nelabai žino, ko miestui reikia?
Todėl derėtų pakeisti 57.1 kriterijų ne avarinės autonominės eigos galimybe (kuri turėtų būti privaloma ir ne mažesnė negu 1000m), o pilnaverte autonomine eiga, kuri leistų nuvažiuoti bent 3-5 km ne mažesniu negu 40km/h greičiu (su keleiviais). Tuo pačiu turėtų būti pakeista ir privalomų techninių reikalavimų sąlyga dėl rekuperuotos (stabdymo metu pagamintos) energijos – ji turėtų būti ne utilizuojama ar perduodama į kontaktinį tinklą, tačiau perduodama į baterijas. Taip pat pilnavertės autonominės eigos kriterijui reikėtų skirti žymiai didesnį, bent 5-7 balų lyginamąjį svorį (atitinkamai sumažinant troleibusų pristatymo ankstesnio pristatymo, techninio aptarnavimo bei priežiūros, poveikio energetikai ir aplinkai kriterijų maksimalius balus).
Kėbulas: būtinos plačios durys, kurių vairuotojai neatidaro?
Pereikime prie troleibusų privalomų techninių reikalavimų. Vienas įdomesnių – reikalaujama, kad visos troleibuso durys būtų vienodo pločio – 120 cm. Kodėl? Ar tikrai vienu metu įlipa/išlipa po du žmones šalia vienas kito? Jeigu taip judėti (bent teoriškai) įmanoma pro vidurines duris, tai visiškai neįmanoma ties priekinėmis durimis – tokiam judėjimui trukdytų vairuotojo kabina. Dar daugiau – turbūt ne sykį matėte, kaip autobuso ar troleibuso vairuotojas, jeigu ir atidaro priekines duris, atidaro tik vieną jų dalį, esančią toliau nuo priekinio lango. Taigi, žmonės įlipa ir išlipa vos per 60 cm pločio angą. Be abejo, 60 cm anga vargu ar komfortiška – tad gal tuomet verta reikalauti, kad priekinės durys kaip tik būtų siauresnės ir vairuotojai ar nori, ar nenori būtų priversti atidaryti abi durų dalis?
Pavyzdys: Čekijos gamintojo SOR Libchavy iki šiol gamintų troleibusų (netrukus bus pereita prie naujo modelio gamybos) priekinių durų angos plotis yra 86 cm. Pažiūrėkime vaizdo įrašą, ar tokio pločio priekinės durys yra tikrai per siauros?:
Galbūt kažkas pasakys – oi, gal koks vaikas filmavo ir jis turbūt vos ne vos tilpo. Gerai, dar vienas vaizdo įrašas (žiūrėti nuo 0:30):
Tačiau rašiusiems pirkimo sąlygas toks variantas netinka, nes jie turbūt geriausiai žino vieno gamintojo produkciją. Tokiu būdu kitas gamintojas, net jeigu atitiktų visas I-oje teksto dalyje išvardintas sąlygas, tokio troleibuso siūlyti ir pirkime dalyvauti negalėtų.
Nors 11.1 punkte nurodoma, kad durų turi būti „ne mažiau negu trejos“, 11.7 punktas aiškiai parodo, kad ketinama įsigyti būtent 3 durų troleibusus.
Suprasti 11.8 punkte esančio reikalavimo, kad durys negali būti atidaromos greičiau negu per 3 sekundes, taip ir nepavyko.
Nebus ne tik autonominės eigos, bet ir kitų šiuolaikinių troleibusų privalumų
Taigi pamatėme, kad troleibusai neturės (net avarinės) autonominės eigos galimybių, o vairuotojai ir toliau „ūsus“ kilnos rankiniu būdu (jie nebus netgi tokie, kokie yra troleibusuose, kurie į Vilnių atkeliavo prieš 13 metų). Tai, kad troleibusai ir toliau bus dažomi tomis pačiomis spalvomis – irgi nestebina. Stebina tai, kad ten, kur troleibusas gali parodyti savo privalumus – jų nereikalaujama.
Pvz., triukšmo lygis. Sąlygose rašoma: „judančios transporto priemonės triukšmo lygis neturi būti didesnis nei 80 dB. (Pagal Europos Tarybos direktyvos 70/157/EEB reikalavimus)“. Taip, tokie yra minimalūs direktyvos (patvirtintos prieš 10 metų) reikalavimai. Visgi troleibusas, pirmiausia, yra tos rūšies transporto priemonė, kuri gali pasižymėti itin tylia eiga (jeigu bus kokybiškai sumontuota kokybiška įranga), antra, ši direktyva nedraudžia prašyti mažesnio triukšmo lygio negu numatyta maksimali leistina riba. O gal troleibusai negali būti tylesni?
Gali, ir tai patvirtina daugybė tyrimų. Pvz. – net du tyrimai, atlikti dar prieš 10 metų (2007 m. Reno mieste (Nevados valst., JAV ar 2007 m. Edmontone (Kanada) rodė, kad jau tuomet troleibusų triukšmo lygis galėjo būti žymiai mažesnis. Nuo to laiko troleibusų technologijos tik tobulėjo – tad kodėl nesiekiama, kad troleibusai būtų žymiai tylesni?
Gerai, kad pakaba numatoma su automatine aukščio palaikymo, priverstinio pakilimo bei nusileidimo ir pasvyrimo į dešinę pusę funkcijomis – tačiau kodėl nėra prašoma galimybės įjungti automatinį pasvyrimą į dešinę pusę kiekvienoje stotelėje (ar nesitikima, kad stotelių įvažos pas mus kada nors bus sutvarkytos)?
Užkertama ir galimybė gamintojui pasiūlyti šiuolaikines programuojamas RGB švieslentes, galinčias sugeneruoti iki 256 spalvų – sąlygose nurodyta, kad spalva privalo būti balta, ir taškas. Pažiūrėkite į šalia pateikiamus pavyzdžius iš įvairių šalių – kaip matote, šiuolaikinių technologijų dėka švieslenčių išvaizdą galima suprogramuoti kokią tik nori. Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos apraše nenurodoma, kad leidžiama naudoti tik vienspalves švieslentes – tad kodėl reikalaujama būtinai tokių?
Verta pasižiūrėti ir į tai, o kokie gi reikalavimai vairuotojo darbo vietai? Juk keleiviai įlips ir išlips, o vairuotojai dirbs visą darbo dieną, tad darbo vieta turi būti saugi, patogi, o visa įranga turi būti lengvai pasiekiama, t.y., darbo vieta turi būti ergonomiška.
Panašu, kad ir toliau išliks dabartinė keleivių įlipimo/išlipimo tvarka (arba apie tai ir toliau galvojama, ir bus galvojama dar 20 metų). Juk jeigu būtų galvojama, kad bus įvedama įlipimo tik pro priekines duris tvarka – vairuotojo kabinai reikalavimai turi būti apibrėžti konkrečiau (pvz., kabina pilnai atskirta ir uždara), o jeigu viskas lieka kaip dabar – paliekama laisvė kabiną įrengti kokią tik nori.
Panašu, kad ir toliau gyvensime su spaustuvėje spausdintais bilietėliais, kuriuos kai kurie keleiviai žymės tik pamatę keleivių kontrolės ekipažą – numatyti patogiai pasiekiamą vietą bilietų spausdintuvui įrengti nereikalaujama. Nenumatoma ir tai, kad bilietų žymėjimo įrenginys (elektromechaninis komposteris) turėtų blokavimo galimybę iš vairuotojo darbo vietos, o blokavimo mygtukas būtų įrengtas lengvai pasiekiamoje vietoje.
Nė kiek ne geresnė situacija ir su el. bilieto sistemos įrengimu. Gali nutikti taip, kad ergonomikos ir saugumo nebus ir toliau, o el.bilieto sistemos borto kompiuteris ir toliau bus įrengtas ne patogiai ranka pasiekiamoje vietoje, tačiau kabinos lubose. Čia verta paminėti, kad bent keli Solaris troleibusų vairuotojai sukėlė eismo įvykius, kuomet pamatė keleivių kontrolės ekipažą ir mėgino blokuoti el.bilietų komposterius. Panašu, kad iš labai konkrečių pavyzdžių nepasimokoma (ar rašantiems sąlygas klerkams turi rūpėti vairuotojų darbo sąlygos?) ir toliau viskas daroma taip pat.
Akivaizdu, kad rašiusieji sąlygas nežino troleibusų vairuotojų darbo specifikos. Puikus to įrodymas – nors reikalaujama bent 5 vaizdo kamerų, nė viena jų nebus nukreipta į srovės nuėmėjus. Bet, kadangi tikimasi, jog troleibusai ir toliau važiuos lėtai…
Šioje vietoje verta paminėti ir vieną konkretų pavyzdį, įrodantį, kad pirkimas organizuojamas atmestinai ir į pagrįstus galimų tiekėjų klausimus nereaguojama. 2017-06-08 vykusios viešosios konsultacijos metu buvo paprašyta patikslinti, kam bus skirtas išorinis garsiakalbis prie pirmųjų durų, ar jis turės būti prijungtas prie bendros sistemos ir pan. troleibusas.lt skaitytojai žino, kad šis garsiakalbis (sumontuotas visuose Vilniaus troleibusuose) yra skirtas akliesiems ir silpnaregiams. Deja, joks paaiškinimas ar patikslinimas konkurso techninėse specifikacijose taip ir neatsirado.
Būtini ekranai reklamų transliavimui ir USB lizdai išmaniųjų telefonų įkrovimui
Tiesa, negalima sakyti, kad jokių šiuolaikinių technologijų troleibusuose nebus. Bus. Tik jos visiškai nesusiję su šiuolaikinio troleibuso galimybėmis.
Kaip žinia, dalyje Vilniaus troleibusų ir autobusų šiuo metu yra įrengti monitoriai, kuriuose transliuojama reklama. Šiuos ekranus įrengė ir už juose pateikiamą turinį atsako reklamos įmonė. Sklido kalbos, kad tos lėšos, kurias ši įmonė pagal sutartį perveda VVT, vargu ar padengia VVT patiriamas išlaidas (juk visą dieną įjungti ekranai sunaudoja nemažai elektros energijos). Šio konkurso 44.9 punkte rašoma: „Informavimo sistema turi turėti ne mažiau 4 ne mažesnių kaip 18 coliu TFT LCD ekranų, nugarėlėmis sujungtų (2×2) ir pritvirtintų prie lubų apdailos, monitorių, kurie turi turėti skaitmeninę sąsają su išorinėmis švieslentėmis“ (kalba netaisyta). Prisiminę, kad 18 colių = 45,72 cm, pamėginkime įsivaizduoti, kaip atrodys tokia informavimo sistema, ir pagalvokime, ar nenutiks taip, kad šie ekranai reklamos įmonei atneš dar didesnį pelną (nors ta reklamos įmonė už šią įrangą nebus sumokėjusi nė cento), o VVT – tik didesnes sąskaitas už elektros energiją?
Dar vienas itin „svarbus“ privalomas įrenginys – USB jungtys išmaniųjų telefonų pakrovimui. Jų reikalaujama net 5 – vieno vnt. vairuotojo darbo vietoje ir 4 vnt. keleivių salone. Ar tai tikrai būtinas daugumai VT keleivių įrenginys? Visgi turbūt būtinas, kadangi būtinas ir Wi-Fi įrenginys, kuris privalo palaikyti ne mažesnę kaip 100 Mbps duomenų parsiuntimo, nemažiau kaip 50 Mbps išsiuntimo greitaveiką ir ne mažiau kaip 15 vartotojų. Žodžiu, pirkite, senjorai, išmaniuosius ir naudokitės Vilniaus viešuoju transportu – ir feisbuke panaršysite, ir savo išmanųjį įsikrausite!
Vietoj P.S.
Apžvelgėme tik kai kurias pirkimo sąlygas. „Kabliukų“, be abejo, yra ir daugiau, tačiau vargu ar yra prasminga juos visus rankioti. Tol, kol nebus aiškiai atsakyta bent į klausimą, ar prieš organizuojant pirkimą, buvo vykdyta potencialių tiekėjų apklausa, ar buvo nustatyta, kokie gamintojai gali atitikti privalomus kriterijus ir koks liko tų gamintojų skaičius (o jeigu tai nebuvo padaryta – ką tai rodo apie pirkėjo pasiruošimą konkursui?) – toliau kalbėti apie skaidrų pirkimą, nagrinėti ir diskutuoti jo sąlygų kokybę beprasmiška. Tol, kol troleibusų pirkimo konkurse negalės dalyvauti bent 5 gamintojai (o to šį kartą tikrai nėra) – tol jis vargu ar bus skaidrus. Tol, kol pirkimo sąlygos bus surašytos tik tam, kad būtų nupirkta kažkas, o ne tam, kad turėtume kokybišką transporto priemonę – tol negalime tikėtis net teorinės galimybės, kad sostinės viešasis transportas pagaliau pradėtų gerėti.
Taigi, ar leisime, kad viskas taip ir įvyktų, kaip suplanavo kai kurie savivaldybės tarnautojai?
Kaip suprantu kondicionierių nereikia?.. Neturiu, daugiau ką sakyti.
Ne, visgi kondicionierių reikia (kad ir kaip purkštauja kai kurie savivaldybės, VVT ar SĮSP atstovai neva jie neveiksmingi). Jeigu būtų kondicionierių neįrašę kaip privalomų, apie tai tekste būtų buvę tikrai parašyta.