„Ačiū. Buvo linksma. Viso.

Ar jau važiuoja troleibusai?“

Tokiais žodžiais prasideda Lauryno Katkaus eilėraštis „Vienišės daina“, kuris buvo paskelbtas 2003 metais išleistoje eilėraščių rinktinėje „Nardymo pamokos“.

 Šiandien šį eilėraštį prisimename kita proga: tik ką išleista ir dar dažais kvepianti knyga – Lauryno Katkaus sudarytas apsakymų rinkinys „Troleibuso istorijos“.

Su net trimis knygos autoriais susitikti (ir gauti autografą) buvo galima 2015 m. vasario 20 dieną „Vilniaus knygų mugės“ metu. Panašu, kad leidykla „Kitos knygos“ bent jau tądien nesitikėjo tokio šios knygos populiarumo – likus pusvalandžiui iki knygos pristatymo, tebuvo likę pora knygų, po knygos pristatymo nebepavyko rasti ir jų.

„Klumpės, berželiai ir tyra meilė gimtajai žemei? Ne! Lietuvių literatūra jau seniai išlipo iš klumpių, apsiavė sportbačius ir išėjo pasidairyti po triukšmingas miesto gatves.“ – taip pristatoma ši apsakymų rinktinė.

Rinktinės autorių – net keturiolika, ir bent kai kuriuos jų tikrai žinote:  Saulius Tomas Kondrotas, Jurgis Kunčinas, Jurga Ivanauskaitė, Gintaras Beresnevičius, Tomas Staniulis, Marius Ivaškevičius, Ričardas Gavelis, Markas Zingeris, Jurga Tumasonytė, Vidas Dusevičius, Ieva Toleikytė, Undinė Radzevičiūtė, Aleksandra Fomina, Danutė Kalinauskaitė. Penkiolika apsakymų parašyti per pastaruosius tris dešimtmečius (taigi, Jono Biliūno čia nerasite), ir juos turėtų būti smagu skaityti keliaujant troleibusu – kuris, būdamas didmiesčio simboliu, ir sieja šiuos kūrinius.

Pakalbinkime Lauryną Katkų, kurio iniciatyva ši knyga ir buvo išleista – ir apie naująją knygą, ir apie troleibusus 🙂

Laurynas Katkus (g. 1972) – rašytojas, eseistas ir vertėjas. Filologijos studijas Katkus baigė daktaro disertacija. Jis išleido tris eilėraščių rinkinius (paskutinis – Už 7 gatvių (Rašytojų sąjungos leidykla), esė rinkinį Sklepas (Rašytojų sąjungos leidykla, 2011) ir romaną Judantys šešėliai (Tyto Alba, 2012).
Katkaus poezijos ir eseistikos knygos pasirodė Vokietijoje, Austrijoje, JAV. Į lietuvių kalbą jis yra išvertęs O.Pazo, E.Kereto, W.Benjamino, S.Sontag, F.Hoelderlino ir kt. kūrinių.
Gyvena Vilniuje.

– Laurynai, kodėl troleibusas? Kodėl ne taksi automobilis, skraidanti gondola ar tramvajus?

– Todėl, kad tai transporto priemonė, kuri yra pažįstama ir artima nuo pat vaikystės. O ko imsiuosi toliau, bus matyt. Gal, pavyzdžiui, ir skraidančių kilimų…

– Kas paskatino sudaryti šį rinkinį, kada ir kaip gimė ši idėja, kaip į kvietimą pasidalinti savo prozos kūriniais rinktinėje reagavo autoriai?

– Seniai norėjau suruošti knygą, kurioje būtų geriausių mūsų prozininkų rinktiniai kūriniai – knygą, kuri paneigtų gana plačiai paplitusį stereotipą, esą lietuviai yra prasti pasakotojai.

Dauguma autorių ar jų teisių paveldėtojų į mano pasiūlymą sureagavo greitai ir pozityviai, nors mes teišgalėjome mokėti simbolinį honorarą. Noriu padėkoti jiems visiems.

– Kiekviena knyga turi savo auditoriją. Kaip apibūdintumėte šios knygos skaitytoją?

– Be abejo, tikiuosi, kad pirmiausia šitą knygą susiras tie, kurie nuolatos važinėja troleibusais ar kitu viešuoju transportu – studentai, valstybės tarnautojai, senjorai. O pačia bendriausia prasme knyga skirta visiems, kurie nori įsitikinti, kad šiuolaikinė lietuvių proza yra geresnė nei apie ją „eina garsas“.

– Kaip manote, ar troleibusas yra tinkama erdvė skaityti knygą? Ar Jūs pats, keliaudamas viešuoju transportu, esate perskaitęs daug knygų?

– Manau, kad troleibusas labai tinkama vieta skaityti. Ypač dabar, kai žmonių spūstys žymiai mažesnės. Nors ir tarybiniais laikais, įsispraudęs tarp minių, esu įsigudrinęs perskaityti ne vieną knygą. Paskutiniu metu troleibusu važinėju rečiau, pagrindinė susisiekimo priemonė pasidarė dviratis. Bet gyvendamas Berlyne, palaimingai skaitydavau važiuodamas metro iki universiteto, ir piktinausi, kai maršrute iš vienos metro linijos pasidarė dvi. Persėsti – tai juk reiškia pertraukti skaitymą.

– Rinktinės „Troleibuso istorijos“ pristatyme yra ir šie žodžiai: „mūsų didmiesčių simboliu tapęs troleibusas – moderniška ir ekologiška transporto priemonė, neatskiriama mūsų miestovaizdžio dalis, už kurios išsaugojimą pasisako ši antologija“. Ar nemanote, kad būsite nesuprasti, juk mūsų didmiesčių valdžia atkakliai mėgina įrodyti, kad ši transporto priemonė nei moderniška, nei ekologiška, nei naudinga?

– Iš anksto neatmetu nei tramvajaus, nei metro – bet va kaip tik ir pasigendu įrodymų, kad jie geresni už troleibusus, kad jų dabartiniam Vilniui būtinai reikia. Mano galva, šiuo metu vyksta ne argumentuota diskusija, o propagandinė kampanija, kur viskas žinoma iš anksto. Todėl man (ir ne tik man) kyla įtarimas, kad šitie grandioziniai planai miestui ir miestiečiams naudos neatneš.

– Ar Jums pačiam troleibuse yra nutikę įdomių istorijų?

– Žinoma! Kviečiu į knygos sutiktuves Vilniaus knygų mugėje penktadienį septintą vakaro – ten išgirsite nemažai man ir kitiems troleibusuose nutikusių istorijų.

– Ką Jums pačiam reiškė (reiškia) troleibusas?

– Knygos įžangoje jį apibūdinu taip: „Troleibusas – labai savotiškas padaras! Nei traukinys, nei automobilis; atskira techninės evoliucijos medžio šaka, nelyginant dirižablis tarp orlaivių. Antra vertus, troleibusas – šimtaprocentinis urbanistinis, miesto, o ne priemiesčio transportas – sakytum, krepšinis tarp kitų sporto šakų. Troleibusas – transporto rūšis, regis, ypač prigijusi Vidurio ir Rytų Europos šalyse; tarp jo brendų rasime ir čekišką „Škodą“, ir lenkišką „Trollino“, ir lietuvišką „Amber“, ir netgi „Vytovtą“ (gamina baltarusiai). Jis nerangus, bet tylus, jo įvaizdis nepastovus – priklausomai nuo modelio, amžiaus, metų ir paros laiko troleibusas gali atrodyti panašus į šamą ar briedį, ūkininko vežimą ar erdvėlaivį“.

– Kur galima įsigyti knygą „Troleibuso istorijos“? Ar ją galima rasti bibliotekose?

– Knygą galima įsigyti visuose pagrindiniuose knygynuose. Netrukus ji turėtų pasiekti ir bibliotekas – jos leidimą rėmė Kultūros taryba, vadinasi, dalis tiražo atiteks viešosioms bibliotekoms.

Dėkojame Laurynui ir už šią rinktinę, ir už interviu, o šio įrašo pabaigoje norime pasidalinti keliomis nuorodomis:

Versija spausdinimui